Amebiazė yra pirmuonio – dizenterijos amebos invazijos sukeliama liga, kuriai būdingas opinis storojo žarnyno pažeidimas ir neretai pūlinių susidarymas įvairiuose organuose.

spindinės formos – pirmuonis parazituoja žarnyne;

audinių formos – pirmuonis parazituoja audiniuose;

cistos formos – neaktyvus. Žmogaus organizme viena forma gali virsti kita. Užsikrėtimo šaltinis yra amebiaze sergantis žmogus ar cistų nešiotojas, kuris su išmatomis išskiria cistų. Dažniausiai užsikrečiama per išmatomis užterštą vandenį, daržoves, vaisius, uogas, kitą maistą, nešvarias rankas. Žarnyne iš cistų atsiranda judrių vegetacinių formų, kurios dauginasi, skverbiasi į gleivinę. Gleivinėje susidaro daugybinių pūlinukų, kurie didėdami susilieja. Jiems plyšus susidaro opų. Amebos gali prasiskverbti per smulkių kraujagyslių sieneles, patekti į kraują ir nukeliauti į kepenis, plaučius, inkstus, smegenis ir sudaryti pūlinių šiuose organuose.

 

Nuo užsikrėtimo iki požymių atsiradimo gali praeiti nuo kelių dienų iki kelių mėnesių ar net metų. Tai priklauso nuo kitų veiksnių, padedančių ameboms prasiskverbti į gleivinę. Paprastai liga vystosi iš lėto: būna bendras negalavimas, silpnumas, dažnesnis tuštinimasis, išmatose atsiranda gleivių. Vėliau tuštinamasi iki 15 kartų per parą, skystose išmatose atsiranda kraujo. Ligonis pradžioje skundžiasi viso pilvo priepuoliniais skausmais, kurie po kelių dienų lokalizuojasi dešinėje pusėje. Atsiranda skausmingas varymas tuštintis. Temperatūra dažniausiai yra normali ar nedaug pakilusi. Negydant liga tampa lėtinė. Tuomet paūmėjimo laikotarpiai, primenantys ūmią amebiazę, kaitaliojasi su besimptomiais periodais. Nešiotojui amebos ligos nesukelia, bet jų išmatose randama cistų. Kartais sergančiajam atsiranda anemija (mažakraujystė), išsekimas, baltymų ir vitaminų nepakankamumas, pažeidžiama širdies ir kraujagyslių sistema, prisideda antrinė infekcija.

Dėl žarnyno pažeidimo, iš žarnos sienelės gali kraujuoti, ji gali prakiurti, atsirasti pūlingas pilvaplėvės uždegimas ar amebų sukeltas apendicitas, dėl randų susiaurėja žarnos spindis, atsiranda žarnyno nepraeinamumas. Ameboms nukeliavus į kitus audinius ar organus, gali susidaryti pūlinių kepenyse, plaučiuose, smegenyse, odoje. Šios komplikacijos gali išsivystyti ūmios amebiazės metu, taip pat po kelių mėnesių ar metų.

Atliekant kolonoskopiją ir rektoromanoskopiją (storosios ir tiesiosios žarnos apžiūrėjimas specialiu prietaisu – endoskopu iš žarnos vidaus), kurių metu apžiūrima žarnų gleivinė, randamos dauginių, kraujuojančių opų nelygiais kraštais.

Tiriant rentgeno ar ultragarso spinduliais, galima nustatyti plaučių uždegimą, vidaus organų pūlinius.

Kraujyje būna padaugėję leukocitų ir padidėjęs eritrocitų nusėdimo greitis.

Diagnozei patvirtinti svarbiausia yra nustatyti sukėlėjo vegetacinių audinių formų išmatose, skrepliuose, pūlinių tūryje, žarnų opose. Sukėlėjas nustatomas tiriamąją medžiagą apžiūrint pro mikroskopą.

Atsižvelgiant į amebiazės formą, eigą skiriama vaistų pirmuonims naikinti (pvz.: metronidazolio, ornidazolio, tinidazolio). Jei konservatyvus pūlinių gydymas (t.y. gydymas vaistais) neefektyvus, operuojama.

Tiriami ligonio šeimos nariai. Gydomi cistų nešiotojai ir sergantys lėtine amebiaze žmonės. Pasveikę asmenys aktyviai stebimi, jiems skiriamas gydymas, apsaugantis nuo ligos atsinaujinimo. Užsikrėtimo profilaktikai svarbu laikytis asmens higienos taisyklių. Geriamas vanduo, maistas turi būti saugomi nuo galimo užteršimo išmatomis.