Priešmenstruacinis sindromas (PMS) – tai cikliškai pasireiškiančių simptomų kompleksas, kuris atsiranda antrojoje mėnesinių ciklo pusėje ir išnyksta mėnesinių pradžioje bei įtakoja moters darbą ir gyvenimo būdą. Nustatyta, kad apie 75% reprodukcinio amžiaus moterų jaučia šiuos simptomus, o 3-8% moterų prieš mėnesines atsiradę įtampa, nuotaikos svyravimai labai trukdo normaliam jų darbui ir bendravimui. Šią būseną Amerikos psichiatrų asociacija rekomenduoja vadinti priešmenstruaciniu disforiniu sindromu.

Priešmenstruacinis sindromas yra psichologinės kilmės. Anksčiau buvo manyta, kad jis atsiranda sutrikus kiaušidžių hormonų ir apskritai hormonų pusiausvyrai organizme. Tačiau atliktose išsamiose studijose to nepavyko įrodyti. Šiuo metu manoma, kad ne hormonų disbalansas, o būtent normali kiaušidžių funkcija cikliškai veikia biocheminius pokyčius centrinėje nervų sistemoje ir kituose audiniuose – taikiniuose. Viskas priklauso nuo to, kad galvos smegenų struktūrų – pogumburio bei posmegeninės liaukos ir kiaušidžių išskiriamų hormonų kiekio svyravimai įtakoja tam tikros organizmo medžiagos – serotonino – svyravimus. Serotoninas randamas galvos smegenyse. Sumažėjus serotonino, atsiranda prislėgta nuotaika, dirglumas, pyktis, miego sutrikimai, nerimas, nuovargis. Estrogenų kiekio pokyčiai organizme sukelia serotonino paros svyravimus pogumburyje, o progesteronas didina serotonino apykaitos greitį. Prieš mėnesines pakinta estrogenų ir progesterono kiekių santykis, todėl pakinta ir serotonino išsiskyrimas. Be to, padidėja antinksčių aktyvumas, jie daugiau gamina hormono aldosterono (todėl antrojoje ciklo fazėje organizme susilaiko skysčiai ir atsiranda pabrinkimai). Dėl katecholaminų, renino ir angiotenzino kitimų pasireiškia vegetacinės – kraujagyslinės reakcijos (arterinio kraujospūdžio svyravimai, širdies plakimo priepuoliai, karščio pylimo bangos, gausesnis prakaitavimas, cikliniai alerginiai bėrimai odoje, ypač krūtinės srityje, paraudimas, niežėjimas, kitos alerginės reakcijos, galvos skausmas, nustatoma hipoglikemija). Dėl padidėjusio prolaktino kiekio paburksta ir tampa jautrios krūtys. Taip pat stebimi prostaglandinų pokyčiai, kai kurių vitaminų trūkumas, endogeninių endorfinų (paties organizmo gaminamų nuskausminančių, euforiją sukeliančių medžiagų) sumažėjimas antrojoje menstruacinio ciklo fazėje. Taigi, hormoniniai cikliniai kitimai nėra tiesioginė priešmenstruacinio sindromo priežastis, nes jie būna visoms moterims be išimties. Tačiau jautresnėms moterims šie hormoniniai kitimai gali įtakoti ciklinius biocheminius sutrikimus centrinėje nervų sistemoje ir destabilizuoti seratonerginę sistemą. Be abejo, priešmenstruacinio sindromo atsiradimui įtakos turi ir psichologinės priežastys (psichinė trauma, patologinis gimdymas, savaiminiai persileidimai, dirbtiniai nėštumo nutraukimai, lėtinės infekcinės lytinių organų ligos, psichoseksualinis nepasitenkinimas ir kt.).

Skiriamos trys priešmenstruacinio sindromo stadijos: kompensacinė, subkompensacinė ir dekompensacinė. Kompensacinei stadijai būdingi neryškūs ir neprogresuojantys simptomai. Subkompensacinei – ilgainiui ryškėjantys ir gausėjantys simptomai. Dekompensacinė stadija priskiriama sunkiai priešmenstruacinio sindromo formai, kai, net ir prasidėjus mėnesinėms, simptomai neišnyksta. Tai moterį labai vargina, sumažėja jos darbingumas, nukenčia normalus bendravimas su aplinkiniais. Priešmenstruaciniam sindromui būdinga tai, kad visi požymiai atsiranda paskutinę savaitę prieš mėnesines ir baigiasi pirmomis ciklo dienomis, jie daugiau ar mažiau trukdo darbui, poilsiui, bendravimui ir nėra susiję su kitu paūmėjusiu psichiniu susirgimu. Simptomai pasireiškia mažiausiai du menstruacinius ciklus. Jie skirstomi į 4 grupes: 1) neuropsichiniai sutrikimai (bloga nuotaika, užsitęsęs pyktis, irzlumas, nerimas, depresija, beviltiškumo jausmas, nuovargis, sumažėjęs susidomėjimas, negalėjimas susikaupti, mieguistumas arba nemiga, žymus energijos sumažėjimas, savikontrolės praradimas, apetito pasikeitimas); 2) vegetaciniai – kraujagysliniai pokyčiai (galvos svaigimas, prakaitavimas, karščio pylimo bangos, užeinantys širdies plakimo priepuoliai, cikliniai alerginiai bėrimai odoje, paraudimas, niežėjimas, net alerginė sloga, galvos skausmas, galūnių tirpimas, sutrikusi pusiausvyra); 3) medžiagų apykaitos sutrikimai (svorio padidėjimas, veido ir galūnių patinimas, krūtų pabrinkimas ir jautrumo padidėjimas – mastodinija, sąnarių ir raumenų skausmas, skysčių susilaikymas organizme, sumažėjęs paros šlapimo kiekis); 4) diencefalinės krizės (tai priepuoliai, būdingi sunkiai premenstruacinio sindromo eigai, kai ūmiai pablogėja bendra savijauta). Premenstruacinio sindromo eiga gali būti lengva ir sunki. Sunki eiga pasireiškia diencefalinėmis krizėmis: tuomet pakyla kūno temperatūra, atsiranda tachikardija, dusulys, drebėjimas, bendras sujaudinimas, skausmas širdies plote, gausus šlapinimasis po priepuolio. Ligonei svarbu žinoti, kad, koks bebūtų ligos sunkumas, ji neturi kentėti, nes visuomet galima padėti.

Negydomas priešmenstruacinis sindromas ilgainiui gali pereiti į subkompensuotą ar dekompensuotą stadiją arba pasireikšti diencefalinėmis krizėmis. Be to, negydant trečdaliui moterų priešmenstruacinis sindromas vėliau pereina į patologinį klimaksą.

Gydytojas išklauso moters nusiskundimų: iš jų matyti, kad susirgimas turi ciklinį pobūdį. Priešmenstruacinio disforinio sindromo diagnozei patvirtinti naudojami tam tikri diagnostikos kriterijai. Pacientė savo juntamus simptomus pagal jų intensyvumą vertina balais (nuo 0 iki 7). Diagnozei patvirtinti reikia mažiausiai 5 simptomų, o vienas simptomas būtinai turi būti iš šių keturių sąrašo: bloga nuotaika; užsitęsęs žymus pyktis ir irzlumas; nerimas; depresija ir beviltiškumo jausmas. Kiaušidžių funkciją galima įvertinti klinikiniais diagnostiniais testais ir hormoniniais tyrimais (nustatant gimdos kaklelio indeksą (CI), estradiolio ir progesterono kiekį kraujyje), taip pat laboratorijoje galima nustatyti posmegeninės liaukos gaminamo prolaktino koncentraciją kraujyje.

Iki šiol diskutuojama, kas turi gydyti šias pacientes: gydytojas ginekologas ar psichiatras. Bet kuriuo atveju gydymo esmė yra pašalinti žymius hormoninius svyravimus organizme ir pakeisti seratonerginės sistemos jautrumą. Gydymas turi būti kompleksinis, nes tik toks gydymas duoda palankius ir gerus rezultatus. Gydymui neužtenka vieno išganingo vaisto ar vienos gydomosios procedūros. Pradedama nuo nesudėtingų konservatyvių gydymo priemonių; dažniausiai jų ir užtenka. Svarbu subalansuoti darbo ir poilsio režimą (pakankamai laiko skirti miegui, miegoti naktį, o ne dieną), laikytis dietos, ypač antroje ciklo pusėje (riboti skysčių ir valgomosios druskos kiekį, vengti aštrių, aitrių, sūrių patiekalų, valgyti lengvą, gerai virškinamą maistą, daugiau liesos mėsos, pieno produktų, šviežių daržovių, ląstelienos, kruopų ir grūdinių kultūrų), mažinti stresą ir nervinę įtampą (čia padės mankšta, įvairios vandens procedūros, atsipalaidavimo pratimai, nauji įdomūs užsiėmimai, kursai, bendravimas, muzika, rankdarbiai). Reikia stengtis vengti akcentuoti pačiai sau neigiamus pojūčius (nes jie laikini, ne amžini, gretai turi baigtis). Rezultatų reikia laukti ne iškart, o tik po kelių mėnesių. Jeigu ir tada nėra ryškaus pagerėjimo, skiriama taip vadinama mažos rizikos terapija: vitaminai ir mikroelementai (vit. B6 – 100-200 mg/d, vit. E – 400 mg/d, kalcio – 1000 mg/d, magnio – 360 mg/d antroje ciklo pusėje), nesteroidiniai priešuždegiminiai preparatai (dažniausiai – Naproxenum – gerti po 250 mg 3/d savaitę iki mėnesinių), kalį tausojantys diuretikai – aldosterono antagonistai (dažniausiai – Spironolactonum – gerti po 50 mg 2k/d savaitę iki mėnesinių), dopaminerginiai vaistai – prolaktino inhibitoriai (Parlodel arba Bromocriptinum – gerti po 2,5 mg 2k/d antroje ciklo pusėje). Ryškios alerginės reakcijos slopinamos antihistamininiais preparatais (Claritine (Loratadinum), Zyrtec (Cetirizinum), Hismanal (Astemizolum), Tavegyl (Clemastinum) – gerti po 1 tab. 1k/d). Jei ir ši gydymo schema neduoda reikiamo efekto, išlieka bloga nuotaika, nerimas ir depresija, skiriami antidepresantai – selektyvieji serotonino reabsorbcijos inhibitoriai (SSRI) tik antroje menstruacinio ciklo pusėje arba kiekvieną dieną ištisai (Prozac (Fluoxetinum), Zoloft (Sertralinum), Fevarin (Fluvoxaminum) ir kt.). Šiais vaistais negalima gydytis mėgėjiškai; jie skiriami griežtai pagal gydytojo receptą individualiai kiekvienam žmogui reikalingomis dozėmis. Hormonai, kurie anksčiau buvo taip mėgiami, dabar paliekami kaip paskutinioji gydymo grandis. Jie turi būti vartojami kartu su antidepresantais (SSRI), ne vieni. Hormonų terapijai gali būti naudojamas medroxyprogesterono acetatas (Provera – gerti po 10-20 mg/d) arba jo depo preparatai (Depo-Provera – 150 mg/ml 1 ml injekcija į raumenis 1 kartą per 3 mėn.); antigonadotropinai (Danazolum – gerti po 200 mg/d); gonadotropinus atpalaiduojančių hormonų agonistai (GnRH agonistai) kartu su pakaitine kiaušidžių hormonų terapija.

Daugelį psichologinių problemų padeda išspręsti pokalbiai su psichologu ar psichoterapeutu. Pabandykite pažvelgti į jas iš kitos pusės ir kitoje šviesoje. Išmokite atsipalaidavimo pratimų, pamedituokite, palepinkite save. Jums turėtų padėti ir puodelis raminančios žolelių arbatos vakare prieš miegą (mėtų, melisos, ramunėlių, aviečių), homeopatiniai preparatai, multivitaminai, į kurių sudėtį įeinantys vitaminai gerina kiaušidžių veiklą ir veikia kaip antioksidantai.

Svarbu sveikas gyvenimo būdas, organizmo grūdinimas, streso ir įtampos mažinimas kasdieniniame gyvenime, savalaikis premenstruacinio disforinio sindromo gydymas. Viskas, kas vyksta mūsų viduje, atsispindi žmonėse, su kuriais bendraujame. Mūsų nerimas, nepakantumas, prislėgta nuotaika, nestabilios emocijos, nepamatuoti ir netikėti pykčio protrūkiai gadina nuotaiką ir aplinkiniams. Todėl gydykitės ne tik dėl savęs, bet ir norėdamos palengvinti gyvenimą tų, kurie kasdien būna šalia!