Vulvitas – tai moters išorinių lytinių organų uždegimas. Anatomiškai išoriniams lytiniams organams priklauso gakta, didžiosios ir mažosios lytinės lūpos, varputė, makšties prieangis su liaukomis ir mergystės plėvė.

šie yra sudirginti;

sergant pūlingomis odos ligomis, furunkulioze, kirmėlinėmis žarnyno ligomis (ypač spalinėmis, kurios iš tiesiosios žarnos patenka į išorinius lytinius organus);

esant šlapimo nelaikymui, šlapimo takų uždegimui;

sumažėjus bendram organizmo atsparumui;

sergant cukriniu diabetu, kitomis endokrininėmis ligomis;

susilpnėjus kiaušidžių funkcijai;

patekus pūlingų išskyrų iš uždegimo apimtų vidinių lytinių organų. Vulvitas gali būti ir alerginės kilmės. Jį sukelia sintetiniai apatiniai baltiniai, biologiškai aktyvūs drabužių skalbimo milteliai, šarminės prausimosi priemonės, iš aplinkos patenkančios kenksmingos cheminės medžiagos, antibiotikai ir kiti vaistai. Grybelinį vulvitą dažniausiai sukelia Candida genties grybeliai. Dažnai išorinių lytinių organų uždegimas būna kartu su makšties uždegimu; tokia liga vadinama vulvovaginitu.

Išoriniai lytiniai organai parausta, paburksta, vargina deginimo jausmas, niežėjimas, perštėjimas, pagausėja išskyrų. Išskyros gali būti įvairios – balkšvos, gelsvos, net pūlingos, nemalonaus kvapo; grybelinio vulvovaginito atveju – tirštokos, drumstos, varškės pavidalo. Ilgai sergant vulvitu, atsiranda nusikasymo žaizdelių, kartais net nedidelių pūlinukų. Gali parausti šlaunų vidinių paviršių oda, padidėti kirkšnių limfmazgiai. Nustačius ligą, jos priežastį ir paskyrus gydymą, simptomai išnyksta per 5-7 dienas. Jeigu priežastis nepašalinama, vulvitai gali kartotis. Jeigu vulvitai dažnai kartojasi, nepakankamai gydomi ar ne iki galo išgydomi, didžiųjų ir mažųjų lytinių lūpų, makšties prieangio, išangės srityje dėl nuolatinio dirginimo uždegiminėmis išskyromis ir besikartojančių uždegimų gali atsirasti smailiagalių kondylomų (plonų, karpinių išaugų), kurių, laikui bėgant, gali daugėti. Išsivysčius ūmiam makšties didžiosios prieangio liaukos uždegimui, ties makšties prieangiu atsiranda labai skausmingas, standus pupos, riešuto ar kiaušinio dydžio darinys, patinsta tos pusės mažoji ir didžioji lytinė lūpa, gleivinė parausta, paburksta; dėl skausmo gali būti sunku vaikščioti, sėdėti; pakilus kūno temperatūrai iki 38-39oC, pablogėja bendra savijauta.

Sunkių komplikacijų paprastai nebūna. Nesikreipiant į gydytoją ir nesigydant, ūminis vulvitas gali pereiti į lėtinį, kurio gydymas yra daug ilgesnis ir sudėtingesnis.

Atliekamas išskyrų tepinėlis ir bakterioskopinis tyrimas: specialia mentele ar vatos tamponėliu paimamas lašelis išskyrų, patepamas ant specialaus objektinio stiklelio, vėliau tepinėlis dažomas Gramo būdu, apžiūrimas pro mikroskopą, nustatomas leukocitų skaičius, infekcijos sukėlėjo rūšis. Išskyros gali būti sėjamos į specialias maitinamąsias terpes, kuriose po kelių dienų laboratorijoje išauga bakterijų kolonijos. Tada tiksliai galima nustatyti mikrobų rūšį ir jų jautrumą atskiriems antibakteriniams vaistams (antibiotikograma). Gali būti atliekama vulvoskopija (išoriniai lytiniai organai apžiūrimi specialiu aparatu – kolposkopu, didinančiu matomą vaizdą). Jeigu įtariama, jog moteris serga kirmėlinėmis žarnyno ligomis, atliekamas koprologinis (išmatų) tyrimas kirminų kiaušinėliams nustatyti. Sergant vulvitu, bendras kraujo tyrimas dažniausiai būna be pakitimų. Atlikus šlapimo tyrimą, randamas padidėjęs leukocitų skaičius.

Gydymas yra kompleksinis – vietinis ir bendras. Būtina gydyti vulvitą sukeliančias ligas – cukrinį diabetą, kirmėlines žarnyno ligas, pūlingos odos ligas ir kt. Ūminio vulvito atveju rekomenduojama vengti lytinių santykių, 2-3 kartus per dieną skiriamos šiltos sėdimosios 10-15 min. trukmės vaistažolių nuoviro (ramunėlių, medetkų žiedų) ar silpno švelniai rausvo kalio permanganato tirpalo, furacilino tirpalo vonelės. Išoriniai lytiniai organai tepami antibakteriniais ir nuo grybelio tepalais, kuriuos skiria gydytojas pagal tepinėlio rezultatus, skiriami geriamieji antibakteriniai vaistai. Esant bakteriniam ar grybeliniam vulvovaginitui, papildomai skiriamos žvakutės, specialios tabletės į makštį. Žvakutės dedamos po vieną giliai į makštį vakare prieš miegą po visų vonelių ir apsiplovimų. Alerginio vulvito atveju kartais padeda silpnų kortikosteroidų (pvz., hidrokortizono) tepalai. Skiriami geriamieji antihistamininiai vaistai nuo alergijos (klaritinas, tavegylis). Sunkiais atvejais, kai dėl niežėjimo, deginimo išorinių lytinių organų srityje neįmanoma užmigti, skiriami raminamieji ir migdomieji, žoliniai preparatai. Moterims po menopauzės, esant vulvitui, išorinių lytinių organų niežėjimui ir dėl senatvės atsiradusiems atrofijos požymiams makšties ir išorinių lytinių organų srityje, skiriami tepalai ir makštinės žvakutės su estrogenais.

 

Vaistai ir kitos  priemonės:

Įprastiniam prausimuisi patariama vartoti gydomąjį intymios higienos losjoną su pieno rūgštimi, kuri skatina lyties organų natūralios mikrofloros dauginimąsi ir palaiko rūgščią terpę. Taip pat tinka intymios higienos prausikliai su arbatmedžių aliejumi, svilarožių, miškinių dedešvų, pipirmėčių ekstraktais. Šios priemonės yra nekenksmingos, nedirgina gleivinės, jas galima skirti net nėščiosioms ir neseniai pagimdžiusioms moterims, nes jose yra tik natūralios veikliosios medžiagos.

Vulvitai ir piodermijos kartojasi moterims, sergančioms cukriniu diabetu, ir esant padidėjusiam gliukozės kiekiui kraujyje. Todėl pravartu būtų ištirti gliukozės kiekį kraujyje ir laikytis dietos, kurioje yra mažiau angliavandenių.

Reikia laikytis asmens higienos taisyklių, vengti alerginį vulvitą sukeliančių veiksnių, gydyti gretutines ligas, laiku kreiptis įgydytoją ir pradėti gydytis.